Gyvenimo harmonija

Metų sandūra paprastai yra tas laikas kai keliame naujus tikslus, formuluojame siekius, išsakome pasižadėjimus, t.y. tai ką pradėsim daryti nuo Naujų Metų, nuo sausio 1 dienos. Taip jau nutinka, kad dažnai imame planuoti nebūtinai „pasimatavę“ tai, ką norim pasiekti ar daryti kitaip, neįsivertinę – koks tas pokytis galėtų ar turėtų būti, kaip jis pasireikš, kaip jį stebėsiu ar matuosiu. Žmonės sako, kad norint ką nors daryti kitaip, geriau, tobuliau pirmiausia reikia žinoti, ką nori keisti, tuomet, kodėl TAU to reikia, ir tik tuomet planuoti, kaip tuos pokyčius įgyvendinsi. Stovit ant Naujų Metų slenksčio noriu pakviesti Jus, šio blogo skaitytojai ir skaitytojos, į kelionę – kelionę šiek tiek atgal, šiek tiek į save tam, kad visgi „pasimatuotumėte“ savo buvusius metus ir tai, kaip jie padėjo, o gal kažkam kaip tik, nepadėjo, artėti prie tokio gyvenimo balanso, kokio norisi kiekvienam iš Jūsų. Tam tikra prasme atliktumėte „reviziją“ - savo gyvenimo balanso „reviziją“. Aš, asmeni

  100 % taip galima įvardinti savaites mėnesyje, dienas savaitėje ar valandas paroje. 100% - tiek laiko mes kiekvienas turime. Tik klausimas – ką su tuo darome? Ne kartą bendraujant su žmonėmis yra tekę išgirsti, kad pašnekovas jaučia pyktį, įtampą, nuovargį dėl nuolatinio tempo, begalės užduočių ar įsipareigojimų kažkam, prieš kažką, dėl kažko – dėl to kenčia šeimos, žmonių santykiai, galiausiai fizinė sveikata. Įsivaizduokite situaciją (esu tikra, kad teko atsidurti panašioje) – ryte kavos puodelis ir bėgte (nesvarbu fiziškai ar dabartinėje situacijoje virtualiai) į darbus, tada visą dieną skambučiai, susitikimai, el. laiškai, atrodo darbų „lavina“ niekuomet nesibaigs; būna, kad net nelieka laiko pietums ir tik greitai užkandam, neatitraukdami akių nuo kompiuterio ekrano, nes skaityti kliento atsiųstą laišką ir kramtyti sumuštinį, puikiai suderinami dalykai... Jei dirbam biure, labai tikėtina užsibūnam ten iki vėlumos, nes „dar tą padarysiu ir viskas“, o paskui „dar šitą pabaigsiu,

Šis įrašas galvoje „gimė“ po vieno bičiulio pasidalijimo mintimis Face Book‘e apie laiką. Jis labiau ne apie laiko planavimą, nes apie tai daug kalbama straipsniuose, knygose ar efektyvumo trenerių pasisakymuose. Man labiau rūpi emocijos, kurias sukelia tas laiko (ne)valdymo pojūtis. Esu beveik 100 % garantuota, kad ne kartą teko išgirsti draugą, bičiulį, kolegą sakant: „Norėčiau, bet neturiu tam laiko“ arba „Tau gerai, tu viskam laiko turi“... Prisipažinsiu, prieš kokius metus, gal daugiau, o gal mažiau, aš lygiai taip pat mėgdavau naudoti šias frazes, kaip pasiteisinimą sau, kad nerandu laiko kažkam kitam nei darbui. Labai dažnai „nuplakdavau“ save už tai, kad nepadarau to ką esu suplanavusi, o darbų sąrašas vadinamajame „to-do list‘e“ atrodo buvo niekad nesibaigiantis. Neleisdavau sau, tiesiog būti ir nieko neveikti, arba veikti ką nors tokio kas niekaip nesusiję su darbu - vis bėgime, vis skubėjime ir finale nuovargis, išsekimas, labiau emocinis nei fizinis. Tada pyktis ant sav

Galbūt šioje istorijoje kažkas atpažins save, gal draugą ar draugę, giminaitį ar tiesiog artimą žmogų. Istorija neišgalvota, ji tikra ir beveik esu tikra gana dažnai pasitaikanti gyvenime. ... Dar eidama takeliu link įėjimo į pastatą Kotryna (vardas sugalvotas) mintyse sau kartojo: „Ir kodėl taip sugalvojau, kažin ar reikia, o gal tiesiog apsisukti ir neiti....? Bet gi negražu pavesti, jei jau susitarėm, gi manę laukia“. Priėjusi prie durų ji kelias sekundes stabtelėjo ir nuspaudė durų rankeną, taip įeidama į kabinetą. Moteris sėdėjusi už stalo ir kažką rašiusi užrašuose, pakėlė akis ir nusišypsojusi pasisveikino: „Sveiki, sveiki, užeikite ir įsitaisykite“, - ranka parodė porą nedidelių krėslų. Judviem įsitaisius pokalbiui, moteris paklausė apie ką Kotryna norėtų pasikalbėti ir dar kartą padrąsinamai nusišypsojo. Kotrynos kūnas vis dar buvo įsitempęs, o galvoje ir toliau sukosi įkyri mintis: „Ką aš čia veikiu?“ Tačiau kiek patylėjusi, ji visgi ištarė: „Viskas – nebegaliu daugia

Šio straipsnio juodraštį parašiau jau gana seniai, tik jis taip ir "tūnojo" tyliai kompiuterio "kamputyje"😊, kol leidau jam išvysti dienos šviesą blog'o pavidalu. Nuo pradinio varianto jis yra truputį pasikeitęs, nes buvo išmoktos pamokos, atėjo suvokimas, pasikeitė požiūris.... Taigi, poilsis ir "nieko neveikimas" - ar galima dėti lygybės ženklą? Atsakymas priklauso nuo jūsų ir tik nuo jūsų. Tikiu, kad panašiai gyvename daugelis – nuolat bėgame, skubame, “verčiamės per galvas”. Darbe - ilgiausi sąrašai reikiamų atlikti darbų ir užduočių, namuose – “krūvos” buities darbų ir pareigų.  Buvo laikotarpis, kai aš pati savo laisvalaikį, visuomet stengiausi išnaudoti "naudingai"(na taip aš tuomet galvojau): skaitydama būtinai “naudingas” knygas, "būtinai" tvarkydama namus ar dirbdama dar kokį “būtinai” reikalingą ar “būtinai” naudingą darbą, ir dažniausiai net nesusimąstydavau, kad kartais galima tikrai tiesiog šiaip patysoti ant sofutės

Kas tas gyvenimo balansas?  Į šį klausimą, ko gero, nėra vieno ir teisingo atsakymo, nes kiekvienam tai gali būti skirtingi dalykai. Vieniems - tai darbo ir laisvalaikio suderinimas, kitiems - galbūt savo asmeninio laiko ir laiko šeimai derinimas, tretiems - gal net apskritai to nereikia. Tai tikriausiai kaip ir laimė, visi jos ieško - tik niekas negali tiksliai nupasakoti kaip ji atrodo😊, nes kiekvienam ji yra kitokia. Kiekvienam - sava. Man asmeniškai GYVENIMO BALANSAS yra ta visuma, apimanti tai kas svarbu man: šeima, artimi žmonės, laikas sau, tobulėjimas, nauji atradimai, mėgstama ir mylima veikla.  Kodėl gyvenime reikia balanso? Jau pats žodis balansas nusako, kad gyvenime turėtų būti harmonija, derėjimas tarpusavyje ir, kad jame reikia visko, nes ko gero tik taip jis, gyvenimas, yra pilnavertis. Man asmeniškai gyvenimo balansas dar asosicijuojasi su laime, bet čia man - nebūtinai jūs turite su tuo sutikti😊 Ar man pavyko pačiai atrasti savo gyvenimo balansą? Ir taip, ir dar ne