"Viskas - nebegaliu..."
Galbūt šioje istorijoje kažkas atpažins save, gal draugą ar draugę, giminaitį ar tiesiog artimą žmogų. Istorija neišgalvota, ji tikra ir beveik esu tikra gana dažnai pasitaikanti gyvenime. ... Dar eidama takeliu link įėjimo į pastatą Kotryna (vardas sugalvotas) mintyse sau kartojo: „Ir kodėl taip sugalvojau, kažin ar reikia, o gal tiesiog apsisukti ir neiti....? Bet gi negražu pavesti, jei jau susitarėm, gi manę laukia“. Priėjusi prie durų ji kelias sekundes stabtelėjo ir nuspaudė durų rankeną, taip įeidama į kabinetą. Moteris sėdėjusi už stalo ir kažką rašiusi užrašuose, pakėlė akis ir nusišypsojusi pasisveikino: „Sveiki, sveiki, užeikite ir įsitaisykite“, - ranka parodė porą nedidelių krėslų. Judviem įsitaisius pokalbiui, moteris paklausė apie ką Kotryna norėtų pasikalbėti ir dar kartą padrąsinamai nusišypsojo. Kotrynos kūnas vis dar buvo įsitempęs, o galvoje ir toliau sukosi įkyri mintis: „Ką aš čia veikiu?“ Tačiau kiek patylėjusi, ji visgi ištarė: „Viskas – nebegaliu daugia