Gyvenimo harmonija

Metų sandūra paprastai yra tas laikas kai keliame naujus tikslus, formuluojame siekius, išsakome pasižadėjimus, t.y. tai ką pradėsim daryti nuo Naujų Metų, nuo sausio 1 dienos. Taip jau nutinka, kad dažnai imame planuoti nebūtinai „pasimatavę“ tai, ką norim pasiekti ar daryti kitaip, neįsivertinę – koks tas pokytis galėtų ar turėtų būti, kaip jis pasireikš, kaip jį stebėsiu ar matuosiu. Žmonės sako, kad norint ką nors daryti kitaip, geriau, tobuliau pirmiausia reikia žinoti, ką nori keisti, tuomet, kodėl TAU to reikia, ir tik tuomet planuoti, kaip tuos pokyčius įgyvendinsi. Stovit ant Naujų Metų slenksčio noriu pakviesti Jus, šio blogo skaitytojai ir skaitytojos, į kelionę – kelionę šiek tiek atgal, šiek tiek į save tam, kad visgi „pasimatuotumėte“ savo buvusius metus ir tai, kaip jie padėjo, o gal kažkam kaip tik, nepadėjo, artėti prie tokio gyvenimo balanso, kokio norisi kiekvienam iš Jūsų. Tam tikra prasme atliktumėte „reviziją“ - savo gyvenimo balanso „reviziją“. Aš, asmeni

Šis įrašas galvoje „gimė“ po vieno bičiulio pasidalijimo mintimis Face Book‘e apie laiką. Jis labiau ne apie laiko planavimą, nes apie tai daug kalbama straipsniuose, knygose ar efektyvumo trenerių pasisakymuose. Man labiau rūpi emocijos, kurias sukelia tas laiko (ne)valdymo pojūtis. Esu beveik 100 % garantuota, kad ne kartą teko išgirsti draugą, bičiulį, kolegą sakant: „Norėčiau, bet neturiu tam laiko“ arba „Tau gerai, tu viskam laiko turi“... Prisipažinsiu, prieš kokius metus, gal daugiau, o gal mažiau, aš lygiai taip pat mėgdavau naudoti šias frazes, kaip pasiteisinimą sau, kad nerandu laiko kažkam kitam nei darbui. Labai dažnai „nuplakdavau“ save už tai, kad nepadarau to ką esu suplanavusi, o darbų sąrašas vadinamajame „to-do list‘e“ atrodo buvo niekad nesibaigiantis. Neleisdavau sau, tiesiog būti ir nieko neveikti, arba veikti ką nors tokio kas niekaip nesusiję su darbu - vis bėgime, vis skubėjime ir finale nuovargis, išsekimas, labiau emocinis nei fizinis. Tada pyktis ant sav

Galbūt šioje istorijoje kažkas atpažins save, gal draugą ar draugę, giminaitį ar tiesiog artimą žmogų. Istorija neišgalvota, ji tikra ir beveik esu tikra gana dažnai pasitaikanti gyvenime. ... Dar eidama takeliu link įėjimo į pastatą Kotryna (vardas sugalvotas) mintyse sau kartojo: „Ir kodėl taip sugalvojau, kažin ar reikia, o gal tiesiog apsisukti ir neiti....? Bet gi negražu pavesti, jei jau susitarėm, gi manę laukia“. Priėjusi prie durų ji kelias sekundes stabtelėjo ir nuspaudė durų rankeną, taip įeidama į kabinetą. Moteris sėdėjusi už stalo ir kažką rašiusi užrašuose, pakėlė akis ir nusišypsojusi pasisveikino: „Sveiki, sveiki, užeikite ir įsitaisykite“, - ranka parodė porą nedidelių krėslų. Judviem įsitaisius pokalbiui, moteris paklausė apie ką Kotryna norėtų pasikalbėti ir dar kartą padrąsinamai nusišypsojo. Kotrynos kūnas vis dar buvo įsitempęs, o galvoje ir toliau sukosi įkyri mintis: „Ką aš čia veikiu?“ Tačiau kiek patylėjusi, ji visgi ištarė: „Viskas – nebegaliu daugia