100%

 100 % taip galima įvardinti savaites mėnesyje, dienas savaitėje ar valandas paroje. 100% - tiek laiko mes kiekvienas turime. Tik klausimas – ką su tuo darome? Ne kartą bendraujant su žmonėmis yra tekę išgirsti, kad pašnekovas jaučia pyktį, įtampą, nuovargį dėl nuolatinio tempo, begalės užduočių ar įsipareigojimų kažkam, prieš kažką, dėl kažko – dėl to kenčia šeimos, žmonių santykiai, galiausiai fizinė sveikata.

Įsivaizduokite situaciją (esu tikra, kad teko atsidurti panašioje) – ryte kavos puodelis ir bėgte (nesvarbu fiziškai ar dabartinėje situacijoje virtualiai) į darbus, tada visą dieną skambučiai, susitikimai, el. laiškai, atrodo darbų „lavina“ niekuomet nesibaigs; būna, kad net nelieka laiko pietums ir tik greitai užkandam, neatitraukdami akių nuo kompiuterio ekrano, nes skaityti kliento atsiųstą laišką ir kramtyti sumuštinį, puikiai suderinami dalykai... Jei dirbam biure, labai tikėtina užsibūnam ten iki vėlumos, nes „dar tą padarysiu ir viskas“, o paskui „dar šitą pabaigsiu, gi nebedaug liko“, o jei dirbam iš namų – darbo ir nedarbo riba apskritai tarsi išnyksta. Ir taip dvi, trys savaitės, mėnuo, du, pusmetis.... Žodžiu, pastovus tempas, nuolatinė įtampa ir stresas.

Ir vieną dieną gyvenimas „iškrečia piktą pokštą“ – sustabdo. Kaip? Labai paprastai: susergam, atsitinka koks nors įvykis, kuris baigiasi trauma, ir taip kažkuriam laikui – priverstinai esame „sustabdomi“.

Sustoti galime ir patys, nebūtinai laukti kol kas nors sustabdys.

Dažniausiai kai esame įtampoje, mes nepastebim, kaip mūsų kūnas mums siunčia įvairius signalus: atrodytų na ir kas, kad nei iš šio nei iš to ima daužytis širdis, tarsi ima drebėti visas kūnas, nuolat skauda galvą ar surakina nugarą – išgeriam tabletę, pasitepam kokiu nors tepalu, „apsimetam“, kad čia nieko baisaus, ir vėl stačia galva pasineriam į darbų, užduočių ir veiklų sūkurį.

Tačiau jei į tokias situacijas pažvelgtume kaip į tam tikrus „signalus“ ir išmoktume „girdėti“ savo kūną. Dauguma tokių „signalų“ yra ne kas kita kaip mūsų pačių vidinio balso „šauksmas“, kad laikas stabtelėti, pabūti šioje akimirkoje, įsiklausyti į save, pajusti, pamatyti kas su mumis vyksta ir pradėti save mylėti, skiriant laiko ne tik begaliniam užimtumui, bet ir kitiems mums svarbiems dalykams, kurie mus „pakrauna“.

Lengva pasakyti: „Pradėti save mylėti“ - tik kaip tai padaryti kai laiko yra tiek kiek yra😊 – 100%.

O kas jeigu pirmiausia sustotumėt ir tuos 100% viso savo dienos, savaitės ar mėnesio laiko tiesiog imtumėt ir padalintumėt į tiek dalių, kiek norisi? O tame padalintame laike, atsirastų vietos ne tik užimtumui, bet ir viskam kas jums brangu ir svarbu, kas jus „pakrauna“: santykiai su artimais žmonėmis, santykis su savimi, poilsis toks, kokio norisi ir pan.

Turėdami tokį „sąrašą“, ties kiekvienu punktu užrašykite tiek procentų, iš to turimo 100%, kiek šiuo metu skiriate vienai ar kitai jums svarbiai sričiai. Tuomet, pagalvokite – o kiek norėtumėte skirti – ir vėl užrašykite. Būkite sąžiningi patys su savimi, tikrai reikės padaryti korekcijas dabartinėje „bėgimo“ rutinoje, jei norite pokyčio. Atminkite, visa tai darote vardan MEILĖS SAU, nes ...

... MEILĖ SAU ir yra tas raktas, kuris visų pirma saugo mus nuo mūsų pačių😊

Su meile

Jurgita

(Foto pasiskolinta internete)