„Neturiu laiko“ – mintys ne apie laiko planavimą

Šis įrašas galvoje „gimė“ po vieno bičiulio pasidalijimo mintimis Face Book‘e apie laiką. Jis labiau ne apie laiko planavimą, nes apie tai daug kalbama straipsniuose, knygose ar efektyvumo trenerių pasisakymuose. Man labiau rūpi emocijos, kurias sukelia tas laiko (ne)valdymo pojūtis.

Esu beveik 100% garantuota, kad ne kartą teko išgirsti draugą, bičiulį, kolegą sakant: „Norėčiau, bet neturiu tam laiko“ arba „Tau gerai, tu viskam laiko turi“...

Prisipažinsiu, prieš kokius metus, gal daugiau, o gal mažiau, aš lygiai taip pat mėgdavau naudoti šias frazes, kaip pasiteisinimą sau, kad nerandu laiko kažkam kitam nei darbui. Labai dažnai „nuplakdavau“ save už tai, kad nepadarau to ką esu suplanavusi, o darbų sąrašas vadinamajame „to-do list‘e“ atrodo buvo niekad nesibaigiantis. Neleisdavau sau, tiesiog būti ir nieko neveikti, arba veikti ką nors tokio kas niekaip nesusiję su darbu - vis bėgime, vis skubėjime ir finale nuovargis, išsekimas, labiau emocinis nei fizinis. Tada pyktis ant savęs, ant aplinkos, ir dar „uolesnis“ suplanuotų darbų darymas.

Tačiau vieną dieną, reikalai ėmė keistis.

Greičiausiai pasirodys keistai, bet tą dieną aš supratau (tikrąja to žodžio prasme), kad realiai laiko mes visi turime vienodai: 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę ir visas 365 dienas per metus. Ir tik nuo manęs priklauso kaip aš noriu, kad būtų, kaip aš noriu jaustis. Noriu dirbti ar gyventi?

Vis dažniau ėmiau klausti savęs - kas man svarbiau nuovargis ir/ar savigrauža, bet (ne)padaryti visi suplanuoti ir nesuplanuoti darbai, ar visgi vidinė ramybė, net ir tada, kai darbų sąraše lieka šis tas nepadaryta. Mielesnis pasirodė antrasis variantas 😊

Susitarti su savimi ko gero yra pats sunkiausias dalykas. Tačiau, mano nuomone, pats verčiausias dėl ko galima pasistengti. O pastangų tikrai reikėjo, ir tikrai ne iš karto pavyko.

Nesakau, kad neplanuoju ar neturiu tikslų, kuriuos noriu pasiekti ir siekiu, tik kartu su tikslais ir planais, dar noriu jaustis rami ir savęs „negraužti“ jei kažkas liko nepadaryta. Taigi, kas kart kai taip nutinka, kad darbų sąrašas pasidaro ilgesnis nei diena ar savaitė,  pradėjau savęs klausti: „Kas blogiausia gali nutikti, jei nepadarysiu šio darbo šiandien arba šią savaitę? Ar tikrai reikia dėl to „žudytis“ ir aukoti poilsį, pabuvimą su artimais žmonėmis ar draugais, leidimą sau užsiimti kita, man norima ir malonia veikla?“

Patikėkit, atsakymas dažniausiai būna: „Nieko blogo ar neišsprendžiamo“, ir tai tikrai nėra pasiteisimas prieš save. Kuo mažiau save „graužiu, plaku“ (kaip bepavadinsi), tuo ramesnė esu ir, kas svarbiausia, padarau tai ką noriu padaryti. Taip, gal ne per dieną ar savaitę, o per dvi dienas ar porą savaičių, na gerai – mėnesį, bet padarau ir rezultatais džiaugiuosi. Kita vertus, o kas pasakė, kad viskas turi būti atlikta per dieną.

Mano pasirinkimas buvo gera emocinė savijauta ir vidinė ramybė, tuo ir vadovaujuosi.

Laikas ir jo turėjimas ar neturėjimas priklauso tik nuo asmeninio pasirinkimo. Linkiu atrasti savo atsakymus ir tai kas svarbu kiekvienam asmeniškai.

Nuoširdžiai

Jurgita