"Viskas - nebegaliu..."

Galbūt šioje istorijoje kažkas atpažins save, gal draugą ar draugę, giminaitį ar tiesiog artimą žmogų. Istorija neišgalvota, ji tikra ir beveik esu tikra gana dažnai pasitaikanti gyvenime.

...

Dar eidama takeliu link įėjimo į pastatą Kotryna (vardas sugalvotas) mintyse sau kartojo: „Ir kodėl taip sugalvojau, kažin ar reikia, o gal tiesiog apsisukti ir neiti....? Bet gi negražu pavesti, jei jau susitarėm, gi manę laukia“.

Priėjusi prie durų ji kelias sekundes stabtelėjo ir nuspaudė durų rankeną, taip įeidama į kabinetą. Moteris sėdėjusi už stalo ir kažką rašiusi užrašuose, pakėlė akis ir nusišypsojusi pasisveikino: „Sveiki, sveiki, užeikite ir įsitaisykite“, - ranka parodė porą nedidelių krėslų.

Judviem įsitaisius pokalbiui, moteris paklausė apie ką Kotryna norėtų pasikalbėti ir dar kartą padrąsinamai nusišypsojo. Kotrynos kūnas vis dar buvo įsitempęs, o galvoje ir toliau sukosi įkyri mintis: „Ką aš čia veikiu?“ Tačiau kiek patylėjusi, ji visgi ištarė: „Viskas – nebegaliu daugiau. Pavargau“.

- Pavargote? Nuo ko? – ramiu balsu pasiteiravo priešais sėdinti pašnekovė.

- Turbūt nuo visko: nuo nuolatinio bėgimo, buvimo už visus atsakinga, visų darbų darymo, vaikų, vyro. – kalbėdama Kotryna pajuto, kaip gerklėje atsirado kažkoks gniužulas, o akyse ėmė kauptis ašaros. „Na na, tik jau nepradėk čia žliumbti“ – šmėstelėjo mintis jos galvoje.

Kotrynos pašnekovė pastebėjo sublizgėjusias ašaras jos akyse, tačiau į tai niekaip nesureagavo ir tik ramiu tonu paklausė: “Gal galėtumėt papasakoti daugiau?“

- Tai, kad nelabai yra ką pasakoti, turbūt visi taip gyvena: darbas, buitis, vaikai... Tik tiek, kad labai pavargau būti už visus atsakinga. Namai – Kotryna, sodas – Kotryna, vaikų mokykla ir darželis – Kotryna. Kartais apima jausmas, kad „laikau visus keturis kampus“, su šiais žodžiais akys pasidarė tarsi per mažos, nes ašaros nevalingai pradėjo tekėti skruostais. Kotryna skubiai rankinėje susirado vienkartinę nosinaitę ir jas nubraukė.

- Mhm, - pritariamai linktelėjo pašnekovė, taip tarsi padrąsindama, ir Kotryna toliau kalbėjo apie tai kaip namuose ji stengiasi palaikyti tvarką ir švarą, ir negali pakęsti kaip šeimos nariai nesusitvarko savo daiktų; apie tai, kaip veža vaikus į mokyklą ir daželį, kaip po darbo skuba mažąjį pasiimti iš darželio, kad jis neliktų grupėje vienas, nes vyresnioji dukra jau pati savarankiškai grįžta po pamokų namo; apie taip kaip nuolat, važiuodama iš darbo namo, galvoja ką gamins vakarienei ir ar šaldytuve yra pakankamai produktų; apie tai kaip reikia prižiūrėti aplinką prie namo, nes pati taip norėjo ir prisodino begales gėlių ir daugiau tai niekam nerūpi. Kalbėdama ji vis kartas nuo karto brūkštelėdavo vienkartine nosinaite per skruostus.

- Ar gerai suprantu, kad norėtumėte, taip nebesijausti? – Kotrynai nutilus, po nedidelės pauzės, pasiteiravo pašnekovė.

- Manau, taip, nes tikrai jaučiuosi nuo visko pavargusi. – atsakė jai Kotryna, dar kartą nusišluosčiusi drėgnas akis ir skruostus.

- Gerai, o kaip tuomet norėtumėte jaustis? Kaip norėtumėte, kad būtų? – tęsė Kotrynos pašnekovė, vėl šypsena palydėdama savo klausimą.

- Nežinau, - ištarė Kotryna – turbūt norėčiau būti laisvesnė nuo visų pareigų.

- Puiku, tai mūsų susitikimo tikslas padėti rasti galimybę jums pasijusti „laisvesnei“, teisingai? – klausiamai į ją pažvelgė pašnekovė.  Kiek patylėjusi Kotryna ištarė: „Manau, taip“.

- Gerai, paieškokime jums „laisvės“ – su šypsena pasakė pašnekovė, ir čia pat, sulaukė atsakančios Kotrynos šypsenos.

- Pirmiausia, noriu paklausti, o kas jums pasakė, kad visa tai ką prieš tai man pasakojote, jūs turite daryti viena? – pasiteiravo pašnekovė.

- Naaaaa, tiesiog taip yra, aš tiesiog viską darau, nes daugiau niekam tai nerūpi. – šiek tiek nustebusi atsakė Kotryna.

- Gerai, jūs minėjote, kad sūnų iš darželio visuomet pasiimate jūs. Šiandien, jūs esate čia, pas mane, kas paims sūnų šiandien? – klustelėjo pašnekovė. Kotryna ir vėl su nuostaba pažvelgė į ją: „Vyras, nes pasakiau, kad aš šiandien po darbo susitinku su jumis“.

- Tai vadinasi kartais vyras pasiima sūnų iš darželio, tiesa? – tęsė pokalbį pašnekovė. Kotryna linktelėjo.

- Gerai, o jūs kada nors prašėte vyro pagalbos ir kituose darbuose, arba gal pasakėte jam kaip jaučiatės? – vėl pasiteiravo pašnekovė.

- Ne, - trumpai tarstelėjo Kotryna, - jis gi pats, manau galėtų susivokti, kad man vienai visko per daug. – pratęsė ji.

- Matot, žmonės yra linkę daugelį dalykų laikyti savaime suprantamais, tačiau, kaip nebūtų keista, dažniausiai tai kas mums atrodo savaime suprantama, kitiems visai savaime nesuprantama. – tęsė pašnekovė.

Kotryna trumpam susimąstė ir ištarė: „Apie tai nepagalvojau“.

- Na štai, jau nauja mintis, - vėl nusišypsojo pašnekovė ir uždavė dar vieną klausimą, – ir dar, kaip manote, kas nutiktų jei kartais leistumėte sau tiesiog nieko negaminti, arba „užsimerkti“ ir nekreipti dėmesio į ne vietoje esančius daiktus, dulkes ar nenuravėtą gėlyną?

 - Tikriausiai nieko, - atsakydama, taip pat, nusišypsojo Kotryna.

- Tai, ar pokalbis su vyru ir pagalbos paprašymas, leistų jums pasijusti laisvesnei? – klausiamai į Kotryną pažvelgė pašnekovė.

- Manau, taip. – šį kart jau gerokai tvirčiau atsakė Kotryna. – Pasikalbėsiu su vyru dar šį vakar. Ačiū jums.

- Prašau. Džiaugiuosi, kad radome atsakymą, kaip jums pradėti „ieškoti laisvės“. – ištarė pašnekovė.

Judvi atsisveikino.

Eidama takeliu link automobilio, kuriame laukė vyras ir iš darželio paimtas sūnus, Kotryna jautė kažkokį keistą palengvėjimą, tarsi didelis akmuo būtų nusiritęs jai nuo pečių. Ji pati sau viduje šypsojosi, o galvoje sukosi mintis: „Atrodo nieko ypatingo nepasakė, bet iš tiesų pasidarė gerokai lengviau“.

Tą vakarą, ji iš tiesų leido sau negaminti vakarienės, o tiesiog pašildė šaldytuve rastus kelių vakarienių likučius, paprašė vyro, kad bent du kartus savaitėje jis paimtų sūnų iš darželio ir retkarčiais, grįždamas iš darbo, nuvažiuotų į parduotuvę produktų. Tiesa, jiedu susitarė, kad produktų sąrašą jam, visgi, parašys Kotryna.

......

Tikrai kiekvienas ar beveik kiekvienas esame sau mintyse ištarę: „Viskas – nebegaliu. Pavargau“, ir visai nesvarbu, kokiomis aplinkybės tai sau pasakome. Kiekvienai situacijai, mes paprastai turime sprendimą, tik ne visuomet mums patiems lengva tuos sprendimus iš savo galvos „ištraukti“.

Dažniausiai, iš tiesų, pakanka išdrįsti ir žengti tą vieną, nedrąsų žingsnį pokalbiui apie tai kas neramina, dėl ko dvejojame ir pan. Pokalbiui, kuris padeda susidėlioti mintis pasijusti lengviau ir eiti pirmyn gerokai lengvesniu žingsniu, be „akmens ant pečių“.


Nuoširdžiai 

Jurgita  



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

„Neturiu laiko“ – mintys ne apie laiko planavimą

"Gyvenimo balansas" - pradžia